Pianistas D. Golovanov: per improvizaciją suvokiame save

Kompozitorius, aranžuotojas, muzikantas Dmitrij Golovanov. Manto Gudzinavičiaus foto. 

Improvizacija – lyg pokalbis

Improvizacija yra daugiasluoksnis dalykas. Mes improvizuojame kasdien. Mokydamas žmones improvizacijos, nubrėžiu paraleles, kurios mums visiems yra pažįstamos, pavyzdžiui, su kalbėjimu, su mašinos vairavimu. su maisto gamyba ar piešimu, nes visur gyvenime mes improvizuojame. Juk bet koks dviejų žmonių pokalbis prasideda tuo, kad vienas jų pasako pradinį dalyką: „Labas, kaip sekasi?“, ir jei žmonės turi apie ką kalbėtis, pokalbis vyksta. Kalbantis niekada negali numanyti, kur tas pašnekesys pasisuks. Muzika improvizacijoje veikia tokiais pat principais.

Mokydamiesi improvizacijos, imame suvokti save gyvenime: tai padeda mums bendrauti, suprasti, ko norime ir ko nenorime, paskatina nebijoti bandyti ir klysti.

Mokantis visų kelias vienodas

Mokantis muzikos nėra nei pradžios, nei pabaigos. Mes visada esame procese. Žvelgdamas į savo grojimą, matau, kad aš galiu tobulėti ir todėl nuolat studijuoju. Žmonių, atėjusių pas mane į pamokas, neskirstau į lygius kaip „pradedantysis“ ar „pažengęs“. Jie tiesiog yra kuriame nors proceso etape. Aš pianinu ėmiau groti būdamas 4-5 metukų, sėsdavau prie instrumento, spausdavau pedalą ir liesdavau klavišus, man tas grojimas būdavo labai gražus. Kai kurie tai pradeda daryti būdami 10 ar 15 metų. Nepaisant amžiaus, kiekvienas turime praeiti lygiai tokį patį kelią: išmokti natas, muzikos kalbą, frazes, harmoniją, vėliau mokomės reikšti savo mintis per muziką. Taigi bet kuris improvizuoti bandantis žmogus jau yra viename ar kitame šio proceso etape. Mano patarimas toks: reikia tiesiog improvizuoti, eiti tuo keliu, ieškoti, kur padėti kitą žingsnį, o muzika nuves ten, kur reikia. Aš, būdamas dar visai mažas, grojau tai, kas man buvo gražu. Kiti žmonės, pavyzdžiui, pasiima kokį nors kūrinį ir bando jį keisti.

Noras pakeisti porą natų, padaryti kažką kitaip, savaip, gal net gražiau nei parašyta, jau yra improvizacija. 

Michael Petrucciani. Jazztimes.com foto

Nebijokite kopijuoti!

Norintys pradėti nuo nulio, t.y. išmokti groti instrumentu ir tuo pačiu improvizuoti, turėtų visų pirma susirasti gerą instrumento mokytoją. Jei šis mokytojas – džiazo muzikantas, improvizatorius, jis ves savo mokinį dviem paraleliniais keliais. Tačiau jei mokytojas moko tiesiog groti, tuomet galima išmoktas natas bandyti sudėlioti kitaip ir klausytis, kas iš to išeina. Kai kurie žmonės klausosi gyvo muzikos atlikimo ir bando jį imituoti. Kai man buvo 16, pirmą kartą išgirdau nuostabų pianistą Michel Petrucciani. Jis mane kone apsėdo: norėjau išmokti groti būtent taip, kaip jis, stengdavausi jį imituoti ir išmokti jo grojimo subtilybių. Kuo atkakliau stengiausi, tuo labiau mano skambesys tolo nuo Petrucciani. Tačiau šitaip aš atradau savitą braižą. Kopijavimas yra viena iš priemonių mokytis muzikos kalbos. Nepažįstu nė vieno muzikanto, kuris būtų tapęs kieno nors kito kopija. Tik svarbu nepamiršti, kodėl mes mokomės iš būtent to asmens.

Muzikos mokymasis – tarsi užsienio kalbos studijos

Muzikos mokymąsi palyginčiau su kalbos pažinimu: iš pradžių susipažįstame su paprasčiausiomis frazėmis. Tai nėra mūsų mintys, tai tik žodžiai, kuriuos išmokstame sudėlioti gramatiškai teisingai. Tačiau išmokę kalbą, imame skaityti knygas, bendrauti su ja kalbančiais žmonėmis ir taip mokomės išreikšti savo mintis. Todėl kopijavimas yra būtinas. 

Muzikos kalba yra daug sudėtingesnė nei, tarkim, anglų kalba. Čia reikia ir žodyno, ir techninių įgūdžių, ir minčių. Perskaitę 23 anglų kalbos vadovėlius, jau galime puikiai dėlioti žodžius ir frazes. Bet ėmus kalbėti su žmonėmis, žinosime tik tas vadovėlines frazes. Todėl daug svarbiau turėti platų kontekstą. Su muzika – tas pats: neužtenka tik išmoktų frazių, reikia klausyti įrašų, gyvų koncertų. Kuo daugiau klausome, tuo daugiau pastebime visokių niuansų.

Tam, kad muzika taptų meno kūriniu, joje turi būti ne tik garso išgavimas, bet ir minties reiškinys.

Dėl informatyvumo klausau muzikos įrašų, tačiau dėl patirties ir naujų žinių lankausi gyvos muzikos koncertuose. Kai buvau studentas, man šie koncertai davė labai daug: kiek daug iš jų išmokau stebėdamas muzikantus, jų reakcijas, tai, kaip jie išgauna garsą, kaip jie juda scenoje, kaip bendrauja. Mane labiausiai inspiruoja kitų sukurta muzika. Jei tai man yra kažkas naujo, stengiuosi tai imituoti savo instrumentu. Žinoma, niekada nepavyksta atkartoti tų frazių tobulai, tačiau būtent šiuo būdu išmokstu ką nors naujo. Jei mano klausomas atlikėjas groja geriau už mane ir aš jam tiesiai šviesiai pavydžiu, tuomet nedelsdamas sėdu dirbti, nes noriu groti taip, kaip jis.

Juk į pokalbį įterpdami kokio nors išminčiaus citatą, mes jos nevagiame, o tiesiog parodome savo apsiskaitymą ir erudiciją.

Taip ir muzikoje: gerų muzikinių pavyzdžių imitavimas parodo gerą kelio kryptį ir išprusimą.

improvizacija
Improvizacija. Austin Prock foto

Svarbu tvirtas charakteris

Kai LMTA dėsčiau pedagogiką, turėdavome su studentais trumpas diskusijas. Vieno pokalbio tema buvo apie tai, ar gera mūsų edukacinė sistema. Tuo metu jau buvau ragavęs studijų užsienyje, Vokietijoje. Bendras mokymo lygis ten buvo geresnis, tačiau tuo pačiu pastebėjau, kad nėra jokių aštresnių išsišokimų. Na o pas mus, nors bendras lygis gal ir buvo kiek žemesnis, buvo daug ryškių asmenybių. Diskutuodami priėjome išvados, kad mūsų mokymasis buvo kaip savotiškos džiunglės, kuriose kiekvienas kovoja už savo išgyvenimą. Daug žmonių, pradėjusių studijas, atkrisdavo. Tam, kad išliktum, reikia ne tik gerai groti, bet ir turėti tvirtą charakterį, savotišką stuburą. 

Bendravimas su bendraminčiais ir bendraamžiais yra labai naudingas. Žmonės, komunikuodami tame pačiame žodyno ar techninių žinių lygyje, gali daug aiškiau vieni su kitais pasidalinti informacija. Todėl muzikos mokymo įstaigose populiarus ansamblinis grojimas yra išties geras dalykas: klausomės, kaip groja bendramoksliai, imame girdėti muziką kitaip. Juk vokalistas, pianistas ir bosistas muziką atlieka skirtingai. Taigi į tą patį objektą žvelgiame iš skirtingų pusių. Tuo pačiu svarbu turėti su kuo pasikalbėti apie grojimą.

Kodėl privačios pamokos vertingos?

Šiuo metu vietoje dėstymo LMTA pasirinkau privačias pamokas: manau, kad rezultato prasme tai yra tobuliausias dalykas. Mokytojas gali prisitaikyti prie mokinio tempo, pajėgumų, galimybių, laiko. Mokytojas šiuo atveju gali ne tik pasakyti, kaip groti gerai, bet ir paaiškinti, kaip nueiti šį kelią mažais žingsneliais. Manau, privatus mokymasis ar mokymasis mažoje grupėje yra geriausia dovana, ką tėvai gali duoti savo muzikai gabiems vaikams. Štai kodėl aš taip vertinu Muzikalkės veiklą: tai yra pasišventusių, atsidavusių žmonių darbas su motyvuotais žmonėmis. Pats būdamas dviejų vaikučių tėvu stengiuosi duoti jiems ne daiktus ir žaislus, bet atverti naujas galimybes, suteikti informacijos tais klausimais, kas jiems šiuo metu yra įdomu. 

Pilną pokalbį rasi SPOTIFY, APPLE PODCASTS, GOOGLE PODCASTS

Tekstai kūrėjams

1 komentaras apie “Pianistas D. Golovanov: per improvizaciją suvokiame save”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *