fbpx

Notacija: ar įmanoma užrašyti muziką ant balto popieriaus lapo?

Faustina Dedūraitė

XXI a. vakarų kultūroje vis dar paplitusi ir tebevartojama klasikinė notacija, tačiau būtų klaidinga manyti, jog tai vienintelis muzikos užrašymo būdas. Jau kurį laiką kritikuojama tradicinė sistema, kuri, nepaisant savo ribotumo, yra pakankamai komplikuota (pvz. tą patį akordą galima užrašyti 44 variantais). Matematikos žinių būtinumas skaičiuojant trukmę, skirtinga garso padėtis, priklausomai nuo rakto, ribota septynialaipsnė sistema skatino ir skatina kompozitorius ieškoti kitų būdų, kaip išreikšti savo muzikines idėjas bei keisti  tradicinės notacijos sistemą. 

Pavyzdys iš Marko Gaare‘o ,,Alternatives to traditional notation“

Naujos notacijos paieškoms 1985 m. Thomas Reedas subūrė tarptautinę organizaciją ,,The Music Notation Modernization Association“ (MNMA), kuri tapo ,,Music Notation Project“ pradininke. Projekto tikslas buvo pagerinti, sumoderninti klasikinę notacijos sistemą. Jo metu buvo surinkta per 500 notacijos sistemų (naujų ir senų). Pateiktoms sistemoms praėjus tam tikrus testavimus, tarp geriausių buvo atrinktos:

Thomo Reedo ,,Twinline“:

Alberto Benninko ,,A-B Chromatic Notation“:

Richardo Parncutto ,,6-6 Tetragram“:

MNMA puslapyje galima rasti visas projektui pateiktas notacijas, tarp kurių yra itin įdomių pavyzdžių:

Roberto Stuckey bevardė sistema:

Paulo Morris ,,TwinNote“:

Praktikoje naujos notacijos prigyja negreitai, tačiau olando Cornelio Poto  ,,Klavarskribo“  arba sutrumpinai ,,Klavar“ sistema yra pakankamai paplitusi. Naudojantis šia notacija net pradedantysis gali atlikti kūrinius iš karto. Sistema grindžiama natų atitikimu klaviatūroje: kiekvienas garsas turi savo poziciją pagal klavišus ‒ baltos natos tarp linijų atitinka baltus klavišus, o juodos ‒ juodus. Tai daug paprasčiau, nes nebėra atskirų raktų dešinei ar kairei rankai, nebėra ženklų. ,,Klavar“ sistema transkribuoti 25 tūkst. kūrinių, tarp jų ir Ludwigo van Beethoveno sonatos, Wolfgango Amdeus Mozarto, Josepho Haydno, Frédérico Chopino, Johanno Sebastiano Bacho fortepijoninės kompozicijos.

,,Klavar“ sistemos iliustracija

Plėsti klasikinės notacijos sistemą privalėjo ir mikrotoninės muzikos kūrėjai, kurie oktavą dalino jau nebe į 12 dalių, o daugiau. Jau 1900 m. Jullianas Carrillo sukūrė notaciją mikrotoninei muzikai padinimu ,,Sonido 13“ (liet. ,,13 garsas“). Savo sukurtoje sistemoje Carrillo nenaudojo nei linijų ar raktų, nei alteracijos ženklų. Natas jis išreikšdavo skaičių simboliais, o numerių kiekis priklausydavo nuo to, į kiek dalių buvo dalinama oktava. Šia sistema parašytoms kompozicijoms jis pats konstruodavo specialius instrumentus (oktaviną, kariliofoną), kurie galėtų groti mikrointervalus. Mikrotoninę sistemą suformavo ir čekų kompozitorius Aloisas Hába. Savo kūryboje jis naudodavo 1/3, 1/4, 1/5, 1/6, 1/12 tono dalis. Hábos sistemoje išryškėja tai, jog kiekvienas tonas ar kiekviena garsų kombinacija gali sietis su bet kuria kita tarpusavyje. 

Tradicinė notacija nebetenkino ir spektrinės muzikos kūrėjų. Garso spektro išnaudojimas, mikrointervalika bei įvairūs garso bangų fizikinių modifikacijų ieškojimai taikant akustikos, psichoakustikos žinias bei modernias technologijas lėmė itin įdomių partitūrų atsiradimą. Vienas žymiausių pavyzdžių ‒ Krzysztofo Pendereckio kompozicija ,,Rauda Hirošimos aukoms“. 

Kartais muzikinių kūrinių notacija atrodo labiau kaip vaizdo, o ne garso meno kūriniai. Grafinės partitūros labiau panašėja į tam tikrą instrukciją, sudarytą iš įvairių figūrų, piešinių, sutartinių simbolių, kuriuos turi interpretuoti atlikėjas. Pavyzdžiui, Iannis Xenakis „Pithoprakta“ grafinėje partitūroje, panaudojo kinetinę dujų judėjimo teoriją, o partitūros vaizdą grindė iš pažiūros chaotiškomis molekulių judėjimo struktūromis. Kai kurios grafinės partitūros net neapeliuoja į tikslų muzikinės minties užrašymą. Pavyzdžiui, Briano Eno ,,Ambient 1: Music for Airports“ grafinė partitūra skirta net ne atlikimui, o vizualinės kūrinio ekspresijos perteikimui. O štai anglų kompozitorius Cornelius Cardew išsakė mintį, jog notacija yra net svarbiau už patį garsą. Jo kūrinį ,,Treatise“ sudaro 193 puslapiai grafinių piešinių, kurie yra palikti atlikėjo interpretacijai. Kartais kompozicijose išvis atsisakoma ikonografijos ir pasitelkiamas vien žodis. Pavyzdžiui, Steve Reicho ,,Pendulum Music“ kūrinys yra aprašytas verbaline kalba ir nurodo, kaip kompozicija turi būti inscenizuota bei atlikta. Tad grafinės partitūros jau pačios savaime tampa kaip dar viena meno forma, perteikta vaizdu ar/ir žodžiu. Johnas Cage‘as su Alison Knowles net yra sudaręs grafinių partitūrų knygą ,,Notations“.

Ištrauka iš I. Xenakio „Pithoprakta“.
Briano Eno ,,Ambient 1: Music for Airports“
Cornelius Cardew kūrinys ,,Treatise“.
Steve Reicho ,,Pendulum Music“.


Taigi, klasikinė notacijos sistema ne visada geba atskleisti kompozitorių idėjas. 12 temperuotų chromatinių pustonių nebegalėjo perteikti mikrotoninės, spektrinės muzikos idėjų, o šiuolaikiniai kūrėjai vis dažniau pasitelkia grafines partitūras, savo autorines notacijos sistemas ar media. Tad muzikoje rasime įvairiausių žymėjimo, notacijų būdų, kurie padeda tiek kompozitoriams, tiek atlikėjams aiškiau komunikuoti, pasitelkiant garsą. 

Paklausymui:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.