fbpx

Kodėl muzikantams reikia išmanyti psichologiją?

Tikriausiai visi esame girdėję tokias frazes kaip ,,per kančias į žvaigždes“ ar darbo kokybę matavę valandų skaičiumi. Tačiau dažnai su savo kūryba, atlikimu nebesiejame net pačių savęs, t.y. neatsižvelgiame į savo emocinę, fizinę būklę, pamirštame džiaugtis procesu ar pasiduodame subjektyviai kritikai. Kaip atlikime atskleisti geriausias galimybes, kelti motyvaciją, vadyti stresą bei emocijas pasakoja pianistė Ugnė Peištaraitė, kuri jau nuo gruodžio 2 d. dalinsis savo patirtimi ,,Atlikimo psichologijos muzikantams“ kurso metu.

Kalbina Faustina Dedūraitė

Kas, kaip profesionalią pianistę, paskatino domėtis psichologija?

Psichologija mane domino nuo ankstyvos paauglystės. Visada norėjau suvokti, kodėl žmonės taip skirtingai elgiasi ir koks jų mąstymas už to slepiasi. Jau konkrečiau, būtent atlikimo psichologija pradėjau domėtis vėlyvesnėse klasėse, dar besimokydama Naujalio gimnazijoje. Pamenu, kaip vienuoliktoje klasėje pastebėjau, kiek daug įtakos atlikimui turi nusiteikimas. Pradėjau kvestionuoti: kodėl tam tikros praktikavimosi ir atlikimo strategijos vieniems atlikėjams tinka, kitiems ne? Dabar suvokiu, jog jau tada pradėjau savo mini tyrimukus ‒ klausinėdavau savo vyresnių kolegų ir bendramokslių apie ką jie mąsto ir ką daro. 

Tačiau aiškiausią įtaką man padarė Erasmus studijos Sibelijaus Akademijoje. Ten pasirinkau paskaitą pavadinimu ,,Treniravimasis atlikimui“ (ar kažkas panašaus). Užsiėmimus vedė violončelininkė dr. Päivi Arjas, su kuria dar ilgai po to palaikėme ryšį. Buvau šokiruota ‒ nežinojau, jog apie atlikimo psichologiją yra atskira mokslo šaka. Negana to, atliekami ir tyrimai, kuriamos strategijos (kokios veikia, o kokios ne). Nuo tada pradėjau domėtis ir skaityti apie muzikos atlikimo mokslą, tačiau vis labiau krypau link atlikimo psichologijos. 

Atlikimo psichologijos studijos Tave atvedė ir į Karališką Muzikos Koledžą?

Man į rankas pakliuvo prof. Linos Navickaitės-Martinelli knygoje „Dialogai“ spausdintas interviu su prof. Aaron Williamon, dabartiniu mano doktorantūrinio darbo vadovu. Ten perskaičiau apie jo veiklą bei Karališkame Muzikos Koledže įkurtą Atlikimo Mokslo Centrą. Tuomet suvokiau, kad mano svajonė yra būti ten. Tai atrodė nerealu. Buvo truputį baisu pasiryžti, tačiau nieko negalėjau padaryti ‒ noras nugalėjo.

Nuotrauka – Mindaugas Meilutis
Tavo potraukis į psichologiją užgimė dar paauglystėj. Tačiau jei psichologija nedomina? Kodėl  muzikantams reikėtų ją išmanyti?

Kažkodėl muzikantai susitelkia į vieną aspektą: kaip atlikti tam tikrą kūrinį geriausiai. Taip jie net pamiršta apie save pačius. O juk tuos kūrinius atlieka nes kas kitas, o jie. Ir jei jie nepasirūpins savimi, negalės atlikti kaip gali geriausiai. Žinoma, turbūt vis dar egzistuoja paplitę mitai „per kančias į žvaigždes“, ir pan. Labai džiugu, kad moksliniai tyrimai paneigia šiuos mitus. Sutinku, jog tam, kad taptum profesionaliu muzikantu, reikia įdėti daug sunkaus darbo. Tačiau, visų pirma, kas yra sunkus darbas? Juk nekilnojame svarmenų grodami instrumentu. Tyrimai rodo, jog ir ne valandų kiekyje yra esmė. Tad, manau, tikslesnis išsireiškimas būtų toks – gerai apgalvotas, o ne sunkus darbas. Joks atlikėjas ne tik kad neturėtų, bet ir negalėtų dirbti savo psichologinės (ar fizinės) gerovės sąskaita, nes tai trukdytų gerai apgalvoti dalykus. Muzikantas, norintis pasiekti savo asmeninio aukščiausio atlikimo lygį, turėtų išmanyti apie atlikėjų psichologinius procesus ir mokėti savimi pasirūpinti. Daugelis aukštųjų įstaigų jau yra įtraukę kursus apie atlikimo psichologiją bei atlikėjų sveikatą ir/ar gerovę. Dažnai, kaip privalomus kursus. 

Mokėjimas dirbti, pasirūpinti savimi yra tarsi pirmas žingsnis. Antras žingsnis ‒ gebėjimas suvaldyti scenos baimę. Koks turėtų būti požiūris į proceso ir rezultato svarbą?

Dabar kaip tik panašia tema rašau straipsnį Lietuvos Šiuolaikinio Šokio Asociacijai. Visų pirmiausia, reikėtų vengti save lyginti su kitais, o visą dėmesį telkti į savęs tobulinimą ir savo individualumo atsiskleidimą. Išoriniai tikslai (pvz. gauti dešimtuką ar laimėti tam tikrą konkursą) kelia daugiau baimės ir stabdo tobulėjimą, menkina motyvaciją. Tuo tarpu asmeninių įgūdžių lavinimas, repertuaro plėtimas, mylimo kūrinio mokinimasis, savo asmeninio atlikimo pagerinimas (atlikti kurinį kažkiek geriau nei prieš tai, tačiau nelyginant savęs su kitais), ir pan. ‒ mažina baimės ir nerimo jausmą, gerina savijautą bei motyvuoja. Žinoma, visą tai reikia daryti apgalvotai. Net ir vidiniai, tačiau nerealūs (pavyzdžiui, noras išmokti kūrinį per trumpesnį laiką, nei asmeniniai gebėjimai leidžia) tikslai gali pridaryti psichologinės žalos.

Dainius Pu Glasses n beard photography
Ką daryti kritiniais momentais, kai nebekyla nei išorinių, nei vidinių tikslų, kai nebesinori tęsti muzikavimo?

Ieškoti vidinių motyvų, kodėl kažkada pasirinkai muzikuoti. Vidiniai ir išoriniai motyvai skiriasi tuo, kad išoriniai motyvai kyla iš aplinkinių priežasčių (tėvai liepė, draugė grojo pianinu, ir pan.), o vidiniai motyvai yra tie, kurie kyla iš paties savęs (noras išmokti gražų kūrinį, patiriamos emocijos atliekant muziką pačiam, muzikinės tėkmės pojūtis ir pan.). Apie tai kalbėsime jau pirmojoje paskaitoje! Taip pat, verta kartas nuo karto grįžti į pradedančiojo mąstymą ir pažadinti pradedančiojo smalsumą.

Išoriniai motyvai, aplinkiniai dažnai turi itin didelį poveikį. Gerai skambėjo? ‒ turbūt dažniausiai užduodamas klausimas po pasirodymo. Kaip reikia priimti įvertinimus/kritiką?

Mano artimas kolega, kuris dirba Atlikimo Mokslo Centre, dr. George Waddellis atliko savo doktorantūros tyrimą apie muzikos atlikimo vertinimo patikimumą. Ne tik mūsų nuojauta, bet ir tyrimai rodo, jog muzikos atlikimo vertinimas yra ganėtinai subjektyvus ir nelabai patikimas net ekspertų lygmenyje. Net ir profesionalūs muzikantai tą patį muzikos atlikimą vertina skirtingai. Pavyzdžiui, klausytojas linkęs vertinti geriau kūrinį, kurį jis žino. Dažnai vertinimas yra paveiktas įvairiausių nemuzikinių faktorių: atlikėjo patrauklumo, rasės, reputacijos, lyties asociacijos su instrumentu (fleita – moteriškas instrumentas, tūba – vyriškas) ir pan. Statistiniai tyrimai rodo, jog profesionalus atlikimas be akivaizdžių klaidų yra taip pat vertinimas tiek profesionalių muzikantų, tiek ne muzikantų. Tai, žinoma, kelia daug klausimų apie muzikos atlikimo vertinimo metodo spragas bei apie atskirą muzikantų, kaip vertintojų, paruošimą. Iš pedagogikos žinome, kad tai, jog gerai moki groti, nereiškia, jog būsi geras mokytojas, todėl tam yra skirtas atskiras paruošimas. Panašu, jog su atlikimo vertinimu situacija gali būti panaši.

Dažnu atveju muzikantai tikrai suvokia, jog kritika yra subjektyvi, tačiau jos poveikis nuo to nesumažėja.

Per daug neišsiplečiant ‒ kritiką ir įvertinimus reikia mokėti atsirikti. Svarbiausia mąstyti apie tai, kaip apie galimybę tobulėti ir atsirinkti tą kritiką, kuri padeda tobulėti, o destruktyvią ar neinformatyvią kritiką mesti iš galvos, kadangi iš jos nėra jokios naudos.

Nuotrauka – Alex Probodziak Muñoz
Kalbėjome apie asmeninį rezultatą, darbu su savimi. Tačiau muzikantai, skirtingai nuo dailininkų, dažnai dirba ne individualiai, o grupėse, ansambliuose, orkestruose. Kas svarbu bendradarbiaujant ansamblyje? Kaip įgyti pasitikėjimo kitais, įsilieti?

Pirmiausia, svarbu, kad sutaptų muzikinis skonis ir lygmuo. Taip pat reikšminga yra bendri tikslai, emocinis intelektas, geranoriškumas, ir empatija. Jei šios savybės pasireiškia nuosekliai ir jei kiti grupės nariai tam nusiteikę ‒ pasitikėjimas ir įsiliejimas turėtų įvykti savaime. Geriausiu atveju, šias savybes turi turėti ir kiti ansamblio nariai.

Net šiame trumpame mūsų pokalbyje yra tiek naudingos informacijos. Įsivaizduoju, jog kurso ,,Atlikimo psichologija muzikantams“ metu atlikėjai galės dar giliau pasinerti į savianalizę bei pritaikyti patarimus savo praktikoje.

Kurso tikslas yra supažindinti su pagrindiniais muzikos atlikimo psichologijos aspektais ir suteikti įrankius, kaip juos panaudoti atlikėjo naudai siekiant aukščiausio atlikimo savo galimybių ribose. Kalbėsime apie tai, kaip pagerinti motyvaciją, skirtumą tarp saviveiksmingumo ir pasitikėjimo savimi, kas yra svarbiau muzikos atlikime bei apie „gerą“ ir „negerą“ perfekcionizmą (ir kaip su tuo tvarkytis). Bus paliestos streso, atlikimo baimės temos. Aptarsime, kaip išsiugdyti atsparumą, kaip atlikimą veikia emocijų reguliavimas (pvz., užspaudžiame jas ar pažvelgiame iš kitos pusės). Kalbėsime apie labai įvairią emocinio intelekto rolę ir naudą vidiniams muzikantų procesams (tokiems kaip motyvacija, scenos baimė, išraiškingas grojimas, ir pan.). Labai nekantrauju pasidalinti visomis šiomis žiniomis ir kviečiu!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.