fbpx

Iš kur semtis įkvėpimo garso paieškoms?

garso menas, auguste vickunaite, muzikalke

,,Mokėti klausytis, įsiklausyti. Tai svarbiausia.” ‒ pabrėžia garso menininkė Augustė Vickūnaitė. Šiame pokalbyje ji pasakoja apie garso meną, savo kūrybą bei dažniausiai vengiamų gedimų ir slepiamų klaidų išeksponavimą mene.

Kalbina Faustina Dedūraitė.

Garso menas.

Garso meną apima labai daug sričių. Jame gali susipinti garsas, vizualai, šokis, filosofija, radijo menas, eksperimentinė muzika, instaliacija, performansas. Abstrakčiąja prasme tai yra pasaulio ir gyvenimo pažinimas, kūrimas per garsą. Tai siekis surasti įdomias kombinacijas tarp virpesio, laiko, erdvės ir situacijos, kurios sužadintų kuriančiojo bei klausančiojo vaizduotę ir kurtų naujas istorijas. 

Garso menas tuo pačiu metu ir supina įvairias sritis, ir jas kvestionuoja. Pavyzdžiui, jis gali ir eiti drauge su muzika, ir atsigręžti prieš ją: klausti, kas yra muzikalu, kas yra muzikinis performansas, kokie elementai jame yra svarbūs kūriniui ir jo atlikimui, o kokie atsiranda savaime (be muzikalios intencijos). Garso menas kartais atsiduria net arčiau vaizduojamojo meno. Taip įvyksta tada, kai idėja yra komunikuojama garsu, bet kūrinys pateikiamas instaliacijos pavidalu. Garso meno sritis taip pat gali egzistuoti ir radijo darbuose, kuomet erdvė klausytojo sąmonėje kuriama tik garsiniais elementais, pasakojimu ar abstrakčia poezija. Dar viena įdomi sritis yra garsiniai pasivaikščiojimai, kurių metu klausytojai yra vedami gamtos ar miesto erdvėmis, sekant specifiniu garsiniu žemėlapiu. Dažnai klausytojai yra instruktuojami kaip ir ko klausytis, o kartais skatinami skleisti garsus, kurie atskleidžia skirtingas architektūrinės erdvės ir balso sąveikas. Garso meno srityje taip pat dirba rašytojai bei filosofai, kurie garsą tyrinėja mąstydami.

garso menas, Auguste Vickunaite, muzikalke
Nuotraukos autorius Simonas Nekrošius. Koncertas Studium P.

Idėjos garso paieškoms.

Svarbiausia surasti tai, kas tau nuoširdžiai yra įdomu. Bandyti pažvelgti į vieną sritį iš skirtingų žiūros kampų. Stengtis suvokti, kaip tą patį dalyką girdi kitas, būti kritiškam ir smalsiam. Ieškant idėjų reikia nebijoti klysti, ieškoti savito laisvės pojūčio, eksperimentuoti, nesivaikyti standartinių kanonų bei trendų.

Mano mėgstamas instrumentas-garso įrankis yra seni, juostiniai magnetofonai, su kuriais dažnai pasirodau scenoje. Daug tyrinėju sugedusią muzikinę techniką, išeksponuoju tuos gedimus, kurių paprastai muzikoje bandoma išvengti. Juos pateikiu kaip kažką kitoniško, įdomaus.

Kūrybinis procesas.

Kai pabaigiu darbą dažnai jaučiu baimę, kad daugiau niekada neateis nauja idėja. Idėjos gimimas man yra pats gražiausias, tyriausias kūrybos momentas. Bet tada prasideda procesas, kai bandai ją įgyvendinti, tačiau skamba visai kitaip nei tikėjaisi, kažkas neveikia, keičiasi. Taip prasideda klaidų ir ieškojimo kelias. Einant šiuo keliu man svarbiausia nesusitaikyti su mintimi, kad neįmanoma. Proceso metu reikia ir sustoti, perleisti mintyse savo kūrinį nuo pradžios iki galo. Manau, kad tai padeda sukurti savitą kūrinio nuotaiką bei atmosferą (kuri jį „atidaro“ ir „uždaro“), kurią nori perteikti publikai.

garso menas, muzikalke, auguste vickunaite
Nuotraukos autorius BCOR.

Kūryba.

Vilniuje gyvenau prie vienos bažnyčios, kurios karilionas kiekvieną dieną, 13val., grodavo ,,Lietuva brangi“. Man kilo mintis, sukurti kažką panašaus į Alvino Luciero kūrinį ,,I am sitting in a room“. Tam aš pasiimdavau didžiules koncertines kolonėles ir eidavau pas vieną draugą, kurio buto langai buvo prieš pat bažnyčią. Jo kambaryje pastatydavau kolonėles ir įrašinėdavau kariliono melodiją ‒ tuo pačiu metu ir grodavau, ir dar kartą įrašinėdavau. Kitą dieną kartodavau procesą jau su nauju įrašu. Toks procesas man buvo labai įdomus, nes pirmą kartą patyriau, kas yra garsinė intervencija. Kai įrašas pasidarė labai garsus, žmonės išeidavo iš ofisų, bažnyčios ir žiūrėdavo, kas čia vyksta. Tai buvo lyg žaidimas su garsais kaimynystėj. Šio kūrinio procese atskleidė daug elementų, kurie vyksta aplink (gatvės triukšmas, mašinos, ofiso darbuotojai, maldininkai iš bažnyčios).

Tik garsas ar jau kūrinys.

Neužtenka, kad dalykas yra pats savaime. Pavyzdžiui, gamta ar miestas patys savaime dar nėra menas. Menas atsiranda tik tada, kai kūrėjas kažką išgirdęs ar pamatęs tai išeksponuoja, parodo kitiems. Kūrinys turi skatinti galvoti, sužadinti vaizduotę bei sukelti šalutines, kompozicijoje nepateiktas, bet jos inspiruotas idėjas apie pasaulį. Mano nuomone, geras darbas yra tuomet, kai kūrinys tėra tik užuomina, vartai į šio darbo sukurtą pasaulį, kurio didžioji dalis gimsta ne ekspozicijos erdvėje, o jo klausančiojo ar žiūrinčiojo galvoje.

garso menas, auguste vickunaite, garso menininke, muzikalke
Nuotraukos autorius BCOR.

Klaidos garso mene neegzistuoja.

Man vienas svarbiausių dalykų buvo nebijoti klysti. Aš suvokiau, kad kai kažkas sugenda, neveikia ar kas benutiktų scenoje yra performanso dalis. Visiškai nesvarbu, kaip tiksliai kažką atliksi. Daug reikšmingiau yra tai, kokiu personažu tapsi ar kaip reaguosi, kai performanso metu tavo aparatūra nustos veikus ar sulūš instrumentas. Tai atveria pasitikėjimą savimi ir atskleidžia žiūrovams natūralų, nuoširdų kūrybos procesą. Reikia nebijoti klaidų, nebijoti gedimų ir kartais ant scenos išeksponuoti savo netobulumus, bet tuo pačiu atrasti vidurį tarp intuicijos ir žinojimo, kas gimsta iš darbo ir domėjimosi kitų darbais.

Klausimas sau.

Mane visada persekioja klausimas, kaip ieškoti ir kaip atpažinti kur patogu, o kur įdomu. Kaip išvengti užstrigimo, komforto zonos.

Keli pavyzdžiai, kurie padės suprasti, kokia specifinė ir plati yra garso meno sritis: 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.