Fume: „Garsas man yra labai vizuali patirtis, o vizualumas – muzikali“

Kalbino Paulina Nalivaikaitė

Muzika ir mokslas visuomet ėjo drauge. Antikos laikais ir viduramžiais muzika buvo vienas iš gamtos mokslų, ypatingą dėmesį kreipiant į tinkamas proporcijas tarp skirtingo dažnio garsų, o XX a. dalis kompozitorių rašė muziką serijine technika, glaudžiai siejama su matematine setų teorija. Šiandien muzikoje galima panaudoti dar vieną mokslo laimėjimą – mašininio mokymosi principą. Kas tai yra ir kaip galima išradingai įkomponuoti dirbtinį intelektą į muziką? 

Apie mašininį mašininio mokymosi pritaikymą muzikai, naująjį albumą „Data Sapiens“, muzikos ir vizualumo santykį ir kt. Muzikalkė kalbasi su Maximilianu Oprishka, geriau žinomu slapyvardžiu Fume. 

Neseniai išleidai naują albumą, kuris skiriasi nuo Tavo ankstesnės kūrybos. Kas įkvėpė pokyčiams?

The most resilient parasite is an idea (liet. „Atspariausias parazitas yra idėja“) – šią nuostabią frazę pasakė filmo Inception veikėjas Cobbas. Idėja parašyti neoklasikinės muzikos albumą gimė jau prieš kurį laiką ir gana ilgai kuteno norą išbandyti save kiek kitokioje „muzikinėje dėžutėje“. 

Dirbdamas daugiausiai su elektronine muzika, iš esmės nejauti jokių muzikos formos ribų, gali rinktis iš kone begalinės paletės garsų – viena vertus, tai suteikia laisvės pojūtį („aš galiu daryti bet ką“). Tačiau dažnai tai – tikras stabdis: kokį skambesį rinktis, turint 500+ variantų? Dažnai mažiau yra tikrai geriau. 

Dirbdamas su „Data Sapiens“, norėjau kurti in the box (liet. „dėžutėje“ – red. past.): suteikti sau tam tikrą laisvę skambesio aspektu, tačiau į balsus ir instrumentus žiūrėti pagarbiai – leisti jiems skambėti natūraliai, kokie jie yra. To rezultatas – puikus limitas, kiek įmanoma „išspausti“ iš, tarkime, smuiko ar violončelės jų natūraliame kontekste. „Data Sapiens“ turi tam tikrą dinamiką – albumas prasideda labai „gyvai“, o įpusėjus skambesys „skaitmenėja“ iki paskutinio kūrinio, kuris skamba gana dirbtinai. Tiesa sakant, „Data Sapiens“ nuo „Luminance“ daugiausiai skiriasi savo išraiškos forma, bet idėjiškai yra iš labai panašaus lauko – turiu silpnybę futurizmui.

Papasakok daugiau apie savo kūryboje taikomą machine learning (ML) (liet. mašininio mokymosi) metodą. Kodėl jį pasirinkai naudoti? Ką jis, Tavo manymu, suteikia muzikai?

ML yra labai įdomus konceptas – ne tik dėl įvairiausių jo panaudojimo formų, bet ir pats savaime. Tai, kad programos, algoritmai, mašinos ar dirbtinis intelektas gali mokytis, mane labai žavi. Mokymasis mums yra kasdienybė: mes stebime ir priimame informaciją, ją apdorojame, papildome savo įsitikinimais, apipiname moralinėmis vertybėmis ir… gauname mus – tai, kas esame. 

Kai šią mokymosi-išvadų grandinę perkeliame į ML kontekstą, gaunamas rezultatas mums gali atrodyti svetimas. Mūsų mokymosi-išvadų šablonai skiriasi – todėl neretai ir susiduriame su rezultatais, apie kokius niekada nebūtume galėję pagalvoti. Tiesa, tai yra nebūtinai dėl to, jog esame ne tokie protingi – labiau dėl to, jog nesame labai efektyvūs. Jei mąstome apie idėją, kiek jos varijacijų mes galime „apdoroti“, kol mums reikės pertraukėlės kavai? 30? 50? Pailiustruosiu pavyzdži: mes žinome, kaip atrodo žmogus (plačiąja prasme). Pabandykime sutelkti visą savo dėmesį ir įsivaizduoti nematyto žmogaus portretą. Kiek tokių veidų mes galėsime sugalvoti per minutę? O tinkamai išmokytas, resursais aprūpintas ML išspjaus keletą tūkstančių variacijų per sekundę. Skirtumas bus tas, jog, ML nebūtinai visada pataikys į realybės ar tikslios paieškos rėmus. Tačiau efektyvumo prasme mašinos mus lenkia šimteriopai.

Na,  o muzikai tai suteikia netikėtumo faktorių – toks metodas suteikia pradinių idėjų, kurias nebūtinai pats būtum sugalvojęs. Muzikoje labai mėgstu netikėtumus, man patinka, kai mane stebina, o stebina tai, kas yra netikėta.

Maximilianas Oprishka. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tavo kūryba neatsiejama ir nuo vizualinio dėmens. Kodėl? O koks Tavo santykis su „grynąja“ muzika?

Aš norėčiau tikėti, jog mano muzika yra labai vizuali – bent jau man ji tokia yra. Kai rašau, dažniausiai įsivaizduoju jos vizualią išraišką. Nebūtinai tai yra kažkas konkretaus – kartais tai būna nuotaikos aidas, spalva, šviesos blyksnis. Garsas apskritai man yra labai vizuali patirtis, o vizualumas – muzikali. Jei girdžiu muziką, ji mano galvoje dažniausiai sukelia vizualią „reakciją“, jei matau vaizdą – savaime pradedu galvoje konstruoti, kaip jis galėtų skambėti, koks tai būtų garsas, kaip aš galėčiau jį perteikti.

Mano santykis su muzika apskritai yra kiek komplikuotas – pastaruosius keletą metų labiau vertinu tylą. Muzikos savo malonumui beveik neklausau, o jei ir klausau, ji labai dažnai radikaliai skiriasi nuo tos, prie kurios tuo metu dirbu. Dabar muzika mus lydi visur ir visada: ji skamba prekybos centruose, vartojame ją kaip foną virdami makaronus ar žingsniuodami paupiu. Saviizoliacija nuo šio „triukšmo“ muzikinėms sesijoms suteikia daug jaudulio – ne tik saviraiškos prasme, bet ir grynai sensorine: gera girdėti patinkančius sąskambius, jausti nepatogumą ir spaudimą nuo aukštų dažnių ar jausti, kaip pėdas kutena žemas registras.

Koks Tavo kūrybos procesas? Ar turi rutiną, ar kliauniesi įkvėpimu / nuotaika?

Su kiekvienu leidiniu stengiuosi šį procesą išrasti iš naujo. Matyt, esminis dalykas man yra „to keep myself entertained“ (liet. save nuolat linksminti – red. past.) – man pačiam turi būti nauja, įdomu ir dar neatrasta. Neturiu nusistovėjusios sistemos. Tiesa, stengiuosi per daug savęs nespausti, bet palaikau degimą. Prieš „Luminance“ kurį laiką stengdavausi per dieną nors valandą pagroti pianinu – be jokio tikslo, panašiai, kaip žmonės bėgioja fizinei formai palaikyti. 

„Data Sapiens“ juodraščius parašiau labai natūraliai. Jie išplaukė iš mano pasigamintų skirtingų Pure Data garso generatorių, kurių pirmąsias versijas pagaminau kurdamas „Closer Closure“ EP. Apskritai, „Closer Closure“ kūrimo metu mano galvoje įvyko keletas didelių lūžių, kai nusprendžiau, jog galiu pakankamai atvirai pažiūrėti į formos, struktūros, kompozicijos ir garso dizaino rėmus. Aš norėčiau gražiai pameluoti, jog mano kūrybinis procesas yra saulėtas kambarys ankstyvą rytą, garuojantis puodelis mėtų arbatos, tyliai dainuojantys vieversiai už lango ir staiga viską užliejanti muzika. Tačiau realybė dažnai kiek kitokia.

Kokią žinutę sieki perteikti savo klausytojams-žiūrovams?

Žinutė, matyt, skiriasi su kiekvienu leidiniu. Aš specifiškai stengiuosi žmonėms neprimesti, kokią jie žinutę turi įsisąmoninti, klausydamiesi mano muzikos. Gerbiu savo klausytoją ir apeliuoju į jo fantaziją. Tačiau, neslėpiu, mane domina begalė moralinių temų, kurias įmetu į futuristinį kontekstą.

fume, muzikalke
Maximilianas Oprishka. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kovo pabaigoje „Muzikalkėje“ vesi seminarą apie audiovizualinę kūrybą. Tavo manymu, kam jis galėtų būti aktualiausias, naudingiausias?

Manau, šis seminaras bus aktualiausias muzikantams, norintiems praplėsti savo akiratį ir galbūt savo muzikai suteikti papildomą – vizualumo aspektą. Seminaro metu bandysime aprėpti pakankamai platų temų spektrą. Pradėsime nuo labiau teorinės-inspiracinės dalies: pasidalinsiu, kaip aš prieinu prie audiovizualaus mediumo, kas, mano nuomone, veikia ar neveikia. O toliau seks praktinė dalis, kurioje keliausime per mano darbo ir mąstymo procesų „sutrumpintą versiją“ ir susipažinsime su trimis labai įdomiomis programomis: Pure Data, Ableton Live ir Touchdesigner. Tad manau, kad seminaras bus naudingiausias smalsiems žmonėms.

Pabaigai – Tavo rekomendacija, norintiems užsiimti audiovizualine kūryba: ~5 Tave įkvėpę audiovizualinės kūrybos pavyzdžiai (kūrėjai, kūriniai, kt.).

Mano rekomendacija yra rinktis kraštutinumus, jausti pulsą ir dirbti ant plonos, raudonos ribos.

Kas mane įkvepia (ne chronologine tvarka): James Turrell, Ryoji Ikeda, Olafur Eliasson Anish Kappoor, Ai Weiwei, Refik Anadol.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *